kažkaip dramos teatro mažojoje salėje mums vis išpuola sėdėti pirmoje eilėje. ir tai labai įtakoja spektaklio matymą. kai veiksmas vyksta vos už poros metrų nuo tavęs, o kartais aktoriai išvis pralekia beveik kliudydami kojas, jautiesi tarsi pats dalyvautum visam veiksme. vakar gegutė netgi labai nusgando, kai eilinį kartą pakliuvus iš visiškos tamsos į šviesą, vienas iš herojų atsirado tiesiai prieš ją.

tiesa, labai rekomenduoju kas nematėt koršunovo "ugnies veidą".